Lietuvos pilys nusivalo užmaršties dulkes

Lietuva nėra ta šalis, kurioje būtų gausybė vaizduotę žadinančių pilių, be to, ir tie negausūs istorijos reliktai neretai stovėjo apgriuvę ir menkai prižiūrimi. Tačiau pastaraisiais metais Lietuvos pilys kyla naujam gyvenimui.

Laimius STRAŽNICKAS

Medininkai. Pilies bokšte - muziejus

Vos už 26 kilometrų nuo Vilniaus nutolusiuose Medininkuose didingus mūsų istorijos laikus mena didžiausia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) aptvarinė pilis, užimanti apie 2 ha plotą (su apsauginiais grioviais ir pylimais - 6,5 ha).

Istorikai iki šiol ginčijasi, kada Medininkuose pastatyta pirmoji pilis. Vis dėlto dauguma linkę manyti, kad pilis čia turėjo stovėti jau Gedimino valdymo laikais (1316-1341). Pirmą kartą ji paminėta 1387 m. Istoriniai šaltiniai mini, kad 1402-aisiais Kryžiuočių ordinas pilį sudegino. Manoma, jog nukentėjo tik ją juose mediniai gynybiniai įtvirtinimai, o pati pilis neturėjo būti labai suniokota, nes iš čia 1415 ir 1426 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas siuntė laiškus.

Yra žinoma, kad XV ir XVI a. sandūroje vidiniame pilies kieme esančias gynybines konstrukcijas ir pastatus nusiaubė gaisras. Po jo tvirtovė neatsigavo. Nuo XVI iki XX a. pr. pilyje buvo įkurtas dvaras su pastatais, daržais ir sodais.

Dar visiškai neseniai pilies teritorijoje galėjo lankytis bet kas, čia ganėsi karvės. Tačiau dabar vaizdas - jau kitoks: Europos Sąjungos (ES) struktūrinių fondų lėšomis senieji mūrai buvo sutvirtinti, uždengti čerpių stogeliais, atstatytas pilies šiaurės rytų bokštas. Jame įsikūrė keturios ekspozicijų salės.

Apatiniame aukšte eksponuojamos patrankos, akmeniniai sviediniai, archeologiniai radiniai. Taip pat supažindinama su LDK mūro pilimis, sudariusiomis gynybinių įtvirtinimų sistemą.