Šeimos metai – tai  Popiežiaus Pranciškaus paskelbtas laikotarpis nuo  2021 m. kovo 19 d. (kovo 19 d. švenčiama šv. Juozapo - Bažnyčios ir Šventosios šeimos globėjo - šventė) iki 2022 m. birželio 26-osios. Šeimos metų pabaigoje planuojama organizuoti jau dešimtąjį pasaulinį šeimų susitikimą, kuris vyks Romoje.

Šventoji šeima - Jėzaus, Marijos ir Juozapo gyvenimas. Juozapas – Jėzaus globėjas. Ir Juozapas, ir Marija visada ėjo Viešpaties vedami. Kadangi Jie vadovaujasi Dievo Tiesa: „Pasibaigus Mozės Įstatymo nustatytoms apsivalymo dienoms, [Juozapas ir Marija] nunešė kūdikį į Jeruzalę paaukoti Viešpačiui, kaip parašyta Viešpaties Įstatyme: Kiekvienas pirmgimis berniukas bus pašvęstas Viešpačiui, - ir duoti auką, kaip pasakyta Viešpaties Įstatyme: Porą purplelių arba du balandžiukus“ (Lk 2, 22-24). Jėzus, augdamas tvirtoje šeimoje, kurią visada gaubė dieviška ramybė, meilė, šviesa ir pasitikėjimas, buvo laimingas. Mons. Adolfas Grušas pabrėžė: „Jei šeima nėra gyvenimo mokykla, ji lieka tik egoizmo viešbučiu“.

„Šeima – pirmoji mokykla, kurioje išmokstame vertinti savo ir kitų talentus ir kur pradedame mokytis gyvenimo drauge meno. Daugumai mūsų šeima yra pagrindinė vieta, kurioje pradedame „justi“ vertybes ir idealus ir išnaudojame savo dorybių ir artimo meilės potencialą“, - kalbėjo Popiežius Pranciškus (2014 m.). Vienas iš 10 Dievo įsakymų: „Gerbk savo tėvą ir motiną“, nes Tėvai – ne tik gyvybės davėjai,  bet ir svarbiausiųjų gyvenimo vertybių mokytojai. Rūpestingi Juozapas ir Marija įdiegė Jėzui stipriausius tvirtumo, šventumo, tikėjimo ir pagrindus. Čia jis, stebėdamas Motinos Marijos nuolankumą, švelnumą, išmintį ir ramybę, formavo ir ugdė savo altruistinius įgūdžius, ėmė pavyzdį iš tvirto, mylinčio ir globojančio, bet kartu kantraus ir santūraus Juozapo. Dviejų žmonių sąjunga, pagrįsta atjautos ir dovanojimosi principu, Jam tapo ne tik užuovėja, bet ir šviesios atgaivos oaze. Jėzus ir buvo ta dieviška grandis, vienijanti, jungianti Mariją su Juozapu; ramioje sielų bendrystėje galėjo skleistis ypatinga vaiko - Jėzaus asmenybė. Šventasis Tėvas Pranciškus akcentuoja: „Vienas kito papildymas turi daugybę formų, nes kiekvienas vyras ir kiekviena moteris į santuoką ir vaikų auklėjimą įneša asmeninį indėlį. Šitaip kiekvieno asmeninis turtingumas, kiekvieno asmeninė charizma ir vienas kito papildymas tampa didžiuliu turtu. Ir tai yra ne tik gėris, bet ir grožis“.

Juozapas ir Marija, keliaudami atgal iš Jeruzalės, pasigedę Jėzaus, randa Jį šventykloje. Marija dedasi į širdį vaiko lūpomis prabilusią išmintį: „Kam manęs ieškojote? Argi nežinojote, kad man reikia būti mano tėvo reikaluose?“ (Lk 2,50). Motinos širdis ir Tėvo santūrumas – šventos Šeimos puošmena ir palaima. Popiežius Pranciškus sakė, jog „Nė viena tobulai susiformavusi šeima nenukrenta iš dangaus; šeimoms reikia nuolat augti ir brandinti gebėjimą mylėti. ...Nepraraskime drąsos dėl savo trūkumų ir nesustokime ieškoti tos meilės ir bendrystės pilnatvės, kurią Dievas mums suteikia.“ Mylėti atvira širdimi vaiką, artimą – tobuliausia meilės išraiška, tapusi Šventosios Šeimos principu.

Šventoji Šeima visada buvo ir lieka gražiu vilties ir meilės įrodymu, nes remiasi dieviška išmintimi: „Palaimintas žmogus, kuris randa išmintį ir įgauna supratimo, nes ją įsigyti yra naudingiau, negu įsigyti sidabro, ir pelno iš jos yra daugiau negu iš geriausio aukso. Ji brangesnė už deimantus, su ja nesulyginama visa, ko galėtum trokšti. Dešinėje jos rankoje ilgas amžius, o kairėje turtai ir garbė.“ (Pat 3,13-16). Šis pavyzdys ypatingai turėtų būti aktualus šiandien, kai pasaulį krečia skyrybų karštinė, kai didžioji dalis žmonių gyvena nesusituokę, be Dievo palaiminimo. Šeima – turi būti užuovėja, ramybės vieta, suteikianti mums gražiausių ir švelniausių jausmų. Deja, mūsų miesteliuose retai pasitaiko tuoktuvės, o vis dažniau girdim: „Gyvena kartu“, „Gyvena susidėję“, „Gyvena kaip visi“. Apmaudu, kad be Bažnyčios, be Viešpaties, be palaiminimo, o reikiamus sakramentus prisimindami tik tada, kai ko nors  prireikia. Retai dabar sutinkame tikrą Šeimą, kuria galėtume didžiuotis ir laikyti pavyzdžiu. Dievas ir bažnyčia daugeliui tapo žetonu, kurį prisimename užgriuvus nelaimėms, ligoms.

Pandemija daugeliui mūsų tapo tikru išbandymu: atsivėrė šeimų ilgai slėptos ir kruopščiai bintuotos dezinfekuojamos žaizdos: dabar ypatingai gerai matome jų skaudulius - ima trūkinėti šeiminiai saitai, ryškėja santykių netikrumas. Pandemija išryškino mūsų požiūrį, leisdama suvokti tikrąją mūsų Šeimų situaciją.

Šventoji Šeima: Marija, Juozapas ir Jėzus... Kai mus spaudžia negandos ir vargai, visada galime prašyti jų pagalbos. Šiandien, kaip niekada anksčiau, tikslinga šauktis jų užtarimo: mes visi turime suprasti, kad santuoka ir šeima – yra ne tik kiekvienos tautos, bet ir pasaulio pagrindas. Tik šeimoje mes gimstame, augame, bręstame.

Šventoji Šeima, globok mus, mūsų šeimas.

Pagarbiai, kan. Stanislovas KRUMPLIAUSKAS