2020 02 18 d. Kaune Petrašiūnų kapinėse  vyko pirmojo Lietuvos savanorio, plk. Kazio Škirpos (1895 -1979)  gimimo 125-ųjų metinių paminėjimas, kuriame pranešimą  skaitė plk. Kazio Škirpos   įamžinimo iniciatorius, Vyčio kryžiaus ordino kavalierius, dim. kpt. Algirdas Petrusevičius. Kartu su Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos, LŠS Vlado Putvinskio-Pūtvio klubo, Lietuvos kariuomenės rezervo karių asociacijos, Nepriklausomybės gynėjų sąjungos, Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos, Lietuvos sąjūdžio atstovais, renginyje dalyvavo ir LDK istorinę atmintį puoselėjančių organizacijų nariai.

Kazys Škirpa   gimė 1895 02 18 Namajūnų kaime (Saločių vlsč.). Mirė 1979 08 18 Vašingtone (1995 perlaidotas Kaune, Petrašiūnų kapinėse). 1916 m. mobilizuotas į carinės Rusijos kariuomenę baigė Petergofo karo mokyklą. 1917 m. lietuvių karinių dalinių Rusijoje vienas organizatorių. 1918 m. viduryje pirmasis savanoriu stojo į Lietuvos kariuomenę, dalyvavo Nepriklausomybės karo  kovose su Sovietų Rusijos kariniais daliniais, bermontininkais  ir Lenkijos kariuomene. Būdamas Vilniaus karo komendanto padėjėjas (faktiškai ėjo komendanto pareigas) 1919 01 01 su kitais savanoriais Gedimino pilies bokšte iškėlė tautinę vėliavą. 1920–21 Steigiamojo Seimo atstovas. 1922 baigė Aukštuosius karininkų kursus Kaune, 1925 – Belgijos karo akademiją. 1925 m. Generalinio štabo II-ojo skyriaus, 1926 m. Vyriausiojo kariuomenės štabo viršininkas. Pradėjo pertvarkyti kariuomenę, parengė mobilizacijos planą. Nuo 1927 dirbo diplomatinį darbą Vokietijoje, 1928–37 m. karo atašė. 1937–38 m. Lietuvos atstovas Tautų Sąjungoje, 1938 03–12 nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Lenkijoje, nuo 1939 m. – Vokietijoje. 1940 06 SSRS okupavus Lietuvą Berlyne su kitais suorganizavo Lietuvių aktyvistų frontą. 1941 m. antisovietinio Birželio sukilimo  vienas rengėjų; jam prasidėjus Lietuvių aktyvistų fronto paskelbtas Lietuvos laikinosios vyriausybės  Ministru pirmininku (Vokietijos valdžia neleido išvykti iš Berlyno, taikė namų areštą). 1944 m. memorandume nacių Vokietijos vyriausybei siūlė Lietuvos valdymą perleisti lietuvių vyriausybei, dėl to 06 14 buvo suimtas ir internuotas. 1946 m. išvyko į Airiją, nuo 1949 m. gyveno JAV, dirbo Kongreso bibliotekoje Vašingtone. Veikė lietuvių organizacijose, 1957–58 m. buvo Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto  komisijos pirmininkas.

2019 11 22 Vilniuje  LDK atminties rūmų, LDK KPB, Šv. Adalberto-LDK-riterių ordino, LDK ponų tarybos nariai dalyvavo 1863-1864 metų sukilimo vadų ir dalyvių, tarpe kurių ir LDK kilmingųjų šeimų atstovai, valstybinėse laidotuvėse. Iškilminga ceremonija prasidėjo  karinių pajėgų rikiuote Katedros aikštėje ir 20-ies karstų pernešimu iš Valdovų rūmų į Vilniaus Šv. vysk. Stanislovo ir šv. Vladislovo arkikatedrą baziliką. Vidudienį Katedroje prasidėjusiose Šv. Mišiose, kurias aukojo Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintautas Grušas, dalyvavo Lietuvos ir Lenkijos prezidentai, svečiai iš Ukrainos, Baltarusijos, Latvijos. Iki kapinių laidojimo procesija karstus lydėjo Vilniaus gatvėmis, sustojant prie Aušros Vartų. Baigiamasis atsisveikinimas su perlaidojamais sukilėliais vyko Senųjų Rasų kapinių koplyčioje, kurioje sukilimo vadai ir dalyviai atgulė amžinojo poilsio. Sukilimo vadų, dalyvių ir visų, kovojusių ir žuvusių už Laisvę, garbei Senųjų Rasų kapinėse aidėjo atminimo salvės.

XVIII a. pabaigoje Rusijai, Prūsijai ir Austrijai užgrobus Lenkijos ir Lietuvos valstybę, buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemės atiteko Rusijos imperijai. Per visą XIX a. įvairiose buvusios valstybės žemėse ne kartą kilo sukilimai prieš pavergėjus. Vienas iš paskutinių bandymų atkurti nepriklausomą valstybę buvo 1863-1864 metų sukilimas. Sukilime dalyvavo beveik 200 tūkst. įvairių socialinių sluoksnių atstovų. Rusijos imperijos valdžia 1864 m. numalšino sukilimą ir ėmėsi represijų prieš sukilimo dalyvius bei jį rėmusius asmenis. 1863 m. birželį – 1864 m. kovą, Vilniaus generalgubernatoriui Michailui Muravjovui patvirtinus, mirties bausmė pakariant arba sušaudant Lukiškių aikštėje buvo įvykdyta 21 asmeniui, tarp jų – dviem pagrindiniams Lietuvos sukilimo vadams – Zigmantui Sierakauskui ir Konstantinui Kalinauskui.

Nuotr. Č. Malevskio, T. Bauro, V.Skaraičio

2019 09 28 Riešės Šv. Vyskupo Stanislovo bažnyčioje (Vilniaus raj.), po Šv. Mišių aukos, LDK KPB Vadovas p. Danielius Vervečka, dalyvaujant LDK atminties rūmų, LDK KPB, Šv. Adalberto-LDK-riterių ordino atstovams, iškilmingai įteikė LDK KPB Kilmės liudijimą, LDK piliečio simbolinį pasą ir insigninį ženklelį p. Agatai Zarunskaitei-Životkevič, VŠĮ Istorinių ir genealoginių tyrimų instituto direktorei. Ponią Agatą ir jos išrinktąjį poną Miroslavą, jungtuvių  proga, sveikino kolegos ir svečiai: p. Kornelija Gureckaitė-Gureckė, p. Česlovas  Malevskis, p. Albert Volk, p. Jelena Orlova, p. Danielius Vervečka, p. Ilona Vervečkienė ir kt. 

2019 10 26  Vilkijoje,  A. ir J. Juškų etninės kultūros muziejuje, įvyko žymios dailininkės, grafikės, knygų iliustratorės, vertėjos Birutės Demkutės (1924-2017) kūrybos parodos „DIEVO NAMAI“, kurioje pristatyti autorės darbai iš Lietuvos muziejų saugyklų bei privačių rinkinių, atidarymas. Parodos iniciatorė LDK kilmingųjų palikuonių bendrijos narė p. Audronė Vilkienė, kartu su A. ir J. Juškų muziejaus įkūrėjais  ir puoselėtojais  skulptoriumi Arūnu Sniečkumi ir tautodailininke Vida Sniečkuviene bei menininku Gvidu Lataku sukūrė nepamirštamą atmosferą nuostabaus muziejaus patalpose. Susirinkę svečiai grožėjosi B. Demkutės grafikos darbais, piešiniais, ekslibrisais, knygų iliustracijomis, eksponuotos jos verstos knygos. Muziejininkas A. Sniečkus susirinkusius supažindino su gausiais muziejaus eksponatais.

Svečiams koncertavo tarptautinių konkursų laureatas gitaristas Pijus Balevičius.

LDK kilmingųjų protėvių Skalskių, h. Suchekomnaty, palikuonė B. Demkutė gimė 1924 10 15 Vilniuje, 1951 m. baigė Kauno valst. taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutą, grafikos katedrą, Lietuvos dailininkų sąjungos narė. Sukūrė įsimintinų peizažų, portretų, ekslibrisų. Mėgiamiausios technikos – lino ir medžio raižiniai. Iliustravo daugiau nei 30 knygų. Jos kūryba turi daug sąsajų su liaudies grafikos tradicijomis.

Surengė keletą personalinių parodų, dalyvavo daugelyje respublikinių, visasąjunginių ir grupinių lietuvių dailės parodų užsienyje: Lenkijoje, Čekoslovakijoje, JAV, Anglijoje, Belgijoje  ir kt., dirbo kaip parodų organizatorė. 2000 m. jos kūriniai eksponuoti retrospektyvinėje lietuvių dailininkų 7-8 deš. vaikiškų knygų iliustracijų parodoje Vilniuje.

Savarankiškai išmokusi kelias užsienio kalbas, bei vertimo praktiką įvaldžiusi, sovietmečiu ji vertė ir mašinėle spausdino religinio bei filosofinio turinio knygas. Taip Lietuvos tikinčiuosius ir inteligentiją galėjo pasiekti bent maža dalis teologinės ir filosofinės literatūros. 1981 m. Rumšiškėse Birutė  Demkutė slapta davė vienuolės įžadus. Toliau vertė knygas, būtent ses. Birutei tuometinis Vilniaus arkivyskupas Juozas Audrys Bačkis patikėjo Katalikų Bažnyčios Katekizmo vertimą.

2001 m. B. Demkutė iš Vilniaus persikėlė gyventi į Palemono seserų saleziečių namus. Mirė 2017 m., palaidota Neveronių (Kauno r.) kapinėse.